MEISTRIŠKUMO PAMOKA

„Absoliuti primadona“, „neprilygstamoji“, „dieviškoji“ – tai tik keletas didžiosios praėjusio šimtmečio operos primadonos Marios Callas meistriškumą apibūdinančių epitetų. „Tai žvaigždžių žvaigždė, karalienė, valdovė, ragana, burtininkė, lakštingala“, – žavėjosi garsusis madų imperijos kūrėjas Saint Laurent‘as. Tačiau kiti ją vadino prisukamaa lakštingala, cirkininke, diletante, nebyliojo kino aktore… Kalbėjo, kad ji gadina publikos skonį, garbius žiūrovus paversdama fanatikų sambūriu, o teatrą – stadionu ar koridos aikšte.

Callas išties sugriovė gražaus dainavimo tradiciją, bet kaip tik dėl tos priežasties visi kiti sopranai jos gerbėjams atrodė tik blankūs pakaitalai. Didžiausia jos stiprybė glūdėjo gebėjime atskleisti draminę personažo esmę, aistringai išgyventi pačių skirtingiausių herojų likimus.

Amerikiečių dramaturgas Terrence‘as McNally pjesėje „Meistriškumo pamoka“, apdovanota prestižiniu „Tony Award“ prizu, atkuria 1972 metus, kai dainininkė vedė meistriškumo kursus garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje. Maria Callas vaizduojama savo šlovės saulėlydyje, jau parardusi savo įstabųjį balsą, bet ne dvasinį maksimalizmą, kurio ji reikalauja ir iš savo studentų. Ją nuolat užplūstančiuose prisiminimuose regime ir ankstesnį triumfą, ir asmeninio gyvenimo peripetijas. Emocijų proveržiai, kandus sąmojis ir skrydis muzikos garsais atveria primadonos talentą, stiprybę ir pažeidžiamumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *